Apie Vėjų Fėją…
Gimiau ir užaugau mažame miestelyje Rumšiškėse. Vaikystėje daugiausiai laiko praleisdavau Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur dirbo mano močiutė Elena. Kartu su sesute Indre išbraidžiau visas muziejaus pievas, žinojau kiekvieną medį, upės vingį. Močiutė buvo puiki duonos kepėja, o aš jai kartais padėdavau. Visada už tai gaudavau skaniausią pasaulyje pagranduką…
Buvau laimingas vaikas, nes mano tėtis dainuodavo man gražiausias dainas, pasakodavo Lietuvos istoriją, padavimus, legendas. Mano vaikystės namai buvo pripildyti kūrybos, nes mama siuvo, mezgė, gamino teatro lėles, kūrė pasakas ir sugebėdavo padaryti stebuklą iš nieko. Ir viskas ką dariau vėliau – studijos Vilniaus Konservatorijoje, Kauno VDU, darbai mokyklose, kultūros organizacijose buvo persmelkta to pilnatviškos vaikystės jausmo.
Kai tavo viduje gyvena pasaka, turi ją sekti. Taip gimė „Vėjų fėjos“ erdvė… Iš begalinės svajonės, kad vaikai patirtų gamtos artumo stebuklą, kad protėvių išmintis sklandytų ore, kad džiugiai lietūsi laisva kūryba, nes kuriantis žmogus yra dieviškas.
