Gimiau ir užaugau mažame miestelyje Rumšiškėse. Vaikystėje daugiausiai laiko praleisdavau Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur dirbo močiutė Elena.

Kartu su sesute Indre išbraidžiau visas muziejaus pievas – pažinojau kiekvieną medį ir kiekvieną upės vingį. Močiutė buvo puiki duonos kepėja, o aš jai kartais padėdavau. Už tai visada gaudavau skaniausią pasaulyje pagranduką…

Tai buvo laiminga vaikystė. Tėtis dainuodavo gražiausias dainas, pasakodavo Lietuvos istoriją, padavimus ir legendas. Namai buvo pripildyti kūrybos – mama siuvo, mezgė, kūrė teatro lėles, pasakas ir sugebėdavo padaryti stebuklą iš nieko.

Visa tai vėliau lydėjo studijose Vilniaus konservatorijoje, Kauno VDU, darbuose mokyklose ir kultūros organizacijose. Kiekviename žingsnyje išliko tas pilnatvės jausmas, gimęs vaikystėje.

Kai viduje gyvena pasaka – ją norisi sekti. Taip gimė „Vėjų fėjos“ erdvė – iš begalinės svajonės, kad vaikai patirtų gamtos artumo stebuklą, kad ore sklandytų protėvių išmintis, o kūryba lietųsi laisvai. Nes kuriantis žmogus yra dieviškas.

Esu trijų nuostabių vaikų mama, nors kartais juokais sakau, kad jų yra šimtai – visi, kuriuos tenka mokyti, tampa artimi. 

Kūryba yra gyvenimo esmė. Gimsta spektakliai vaikams, meno renginiai, šilko tapybos darbai, interjerinės lėlės. Vedu seminarus, etikos, dailės ir filosofijos pamokas, gilinuosi į protėvių kultūrą ir skatinu sveiką, sąmoningą gyvenimo būdą.

Laimė slypi darnioje būtyje – to nuoširdžiai linkiu kiekvienam.