JogaStudijosGimtadieniai/šventėsVėjų fėjaRenginiai
Meno kursaiSkaitiniaiGalerijaMūsų draugaiStovyklosKontaktai
Skaitiniai

 

Statistika

Jeigu visa žmonija būtų kaimas su 100 gyventojų, štai kaip atrodytų šita bendruomenė:

57 aziatai

21 europietis

14 amerikiečių

8 afrikiečiai

52 moterys

48 vyrai

70 ne baltaodžių

30 baltaodžių

89 heteroseksualūs

11 homoseksualių

6 žmogučiai valdys 59 % viso pasaulio turto  
ir visi 6 bus iš JAV

80 žmonių neturės normalių gyvenimo sąlygų

70 bus neraštingi

50 gyvens pusbadžiu

1 numirs

2 gims

1 turės kompiuterį

1 (vienintelis) turės aukštąjį išsilavinimą.

Jeigu žvelgsime į pasaulį iš šios pozicijos, aišku, kad yra labai didelis vienybės, supratimo, kantrybės ir išsilavinimo poreikis. Pagalvok apie tai...

Jeigu šiandien ryte pabudai sveikas, tu laimingesnis, nei vienas milijonas žmonių, kurie neišgyvens iki kitos savaitės.

Jeigu niekada nepergyvenai karo, įkalinimo vienatvės ir kankinimo agonijos, bei bado,  tu esi laimingesnis nei 500 milijonų žmonių šitame pasaulyje.

Jeigu gali nueiti į Dievo namus be baimės ir be baimės būti įkalintam arba nužudytam,  tu laimingesnis nei 3 milijardai žmonių žemėje.

Jei tavo šaldytuve yra maisto, esi apsirengęs, turi stogą virš galvos ir lovą tu turtingesnis, nei 75% žemiečių.

Jeigu turi sąskaitą banke, grynųjų piniginėje ir šiek tiek taupyklėje, tu priklausai tiems 8% žmonių, kurie yra apsirūpinę.

Jei skaitai šitą tekstą,  
tu esi vienas iš 2 milijardų žmonių, kurie moka skaityti.

ir... tu turi kompiuterį!

Todėl:

Dirbk taip, lyg atrodytų, jog tau pinigai nereikalingi,

Mylėk , lyg niekas niekada nebūtų tavęs įskaudinęs,

Šok, lyg niekas tavęs nestebėtų,

Dainuok, lyg niekas tavęs nesiklausytų,

Gyvenk, lyg žemėje būtų Rojus.

skirtukas

 

Stuburas - laikysenos pagrindas

 

Kiekvienoje epochoje grožio etalonas buvo skirtingas, tačiau tvirtas, grakštus, taisyklingai suformuotas kūnas visais laikais kėlė susižavėjimą. Kiekvienam yra malonu matyti gražiai nuaugusį, taisyklingos laikysenos žmogų.

 

Kūrybos namučių "Vėjų fėja"

jogos mokytoja

Aurelija Bagdonavičienė

 

Laikysena – tai harmoningas žmogaus išsivystymas, gera sveikata ir grožis. Ji turi didžiulę reikšmę žmogaus išvaizdai ir savijautai. Žmogus, kurio laikysena yra taisyklinga jaučiasi daugiau laisvas, patenkintas ir pasitikintis savimi. Tačiau reikia atminti, kad taisyklinga laikysena nebūna įgimta ir ją reikia lavinti.

Šiuo metu laikysenos sutrikimai yra vieni iš labiausiai paplitusių kaulų ir raumenų sistemos sutrikimų. Ji trukdo normaliai vidaus organų fiziologinei veiklai, dėl to greitai pavargstama, jaučiami skausmai nugaros srityje. Taisyklinga laikysena priklauso nuo stuburo ir jo linkių, raumenyno ir harmoningo jo išsivystymo.

Stuburas – tai centrinė tampri žmogaus kūno ašis, kurią sudaro slanksteliai, tarp jų esantys diskai ir gausybė palaikančių raiščių bei raumenų. Pagrindinė stuburo funkcija – atraminė. Jis apsaugo nugaros ir galvos smegenis nuo sutrenkimų, kai kūnas juda. Stuburui judėti padeda raumenys. Vieni iš svarbiausių yra gilieji nugaros raumenys.

Tose kaulų vietose, prie kurių prisitvirtinusios raumenų sausgyslės, susidaro kaulųiškilimai, o jų dydis priklauso nuo raumenų stiprumo. Kaulai labiausiai stiprėja tose vietose kurioms tenka didžiausias krūvis ar tempimas. Į dirbantį organą patenka daugiau kraujo ir kuo didesnį darbą atlieka raumenų skaidulos, tuo daugiau maisto medžiagų ir deguonies joms atneša kraujas. Kuo intensyviau vystosi raumenys, tuo tvirtesni tampa kaulai. .

Mūsų kūnas yra tobula visuma ir viskas čia yra susiję. Tam, kad nugara būtų tiesi labai svarbu išlaikyti ir dvasinę sveikatą, palaikyti teigiamą nusiteikimą. Stresas ir nervinė įtampa sukelia raumenų persitempimą ir tai atsispindi kūne. Tačiau netgi labai sunkius sutrikimus galima pagydyti suformavus taisyklingą laikyseną ir čia mums gali padėti Joga - vienas seniausių ir labiausiai išvystytų sąmoningo ir harmoningo žmogaus tobulinimosi metodų.

Jogos pozos, arba asanos sistemingai veikia visas kūno dalis – ištempia ir tonizuoja raumenis ir raiščius, suteikia stuburui ir sąnariams lankstumo, gerina kraujo apytaką. Reguliariai atliekamos asanos stiprina organizmą, gerina organų veiklą. Nugaros raumenų tempimas ir padidėjęs lankstumas padeda išvengti raumenų sustingimo, o stiprūs ir lankstūs raumenys – gera parama stuburui.

Siūlome padaryti kelias paprastas jogos padėtis, kurios padės atpalaiduoti nugarą ir palaikyti ją sveiką.

 

susisukimasSusisukimas.

Visos susuktos padėtys siprina nugarą ir didina jos lankstumą. Tonizuojamos stuburo nervų šaknelės. Padeda esant įvairių nugaros dalių raumenų skausmui.

Atsisėskite ir ištieskite kojas į priekį. Sulekite dešinę koją ir pritraukite prie sėdmens. Kaire ranka apkabinkite dešinę koją. Dešinę ranką dėkite už nugaros. Įkvėpę pasitempkite aukštyn, iškvėpę susisukite į dešinę pusę. Būkite 2 min. Atsisukite ir tą patį padarykite į kitą pusę.

 

 

 

 

velys

 

Vėžlys.

Tai atpalaiduojanti padėtis, kurios metu tempiami nugaros raumenys. Atsiklaupkite. Ištieskite rankas į priekį ir padėkite ant žemės. Kaktą taip pat padėkite ant žemės kuo toliau nuo kelių. Rankomis pasitempkite į priekį, kol pajausite tempimą nugaroje ir šonuose. Padėtyje išbūkite 1-2 minutes.

 

 

 

 

kate

 

 

 

Katė.

Ši padėtis ištempia nugaros raumenis. Atsistokit keturiom taip, kad kojos ir rankos būtų statmenos grindims. Galvą laikykite tiesiai. Iškvėpę išrieskite nugarą aukštyn, o galvą atpalaiduokite. Būkite 1-2 min.Grįžkite į pradinę padėtį.

 

 

 

iogelis

 

 

Žiogelis.

Ši padėtis tonizuoja visus nugaros raumenis. Atsigulus ant pilvo rankas padėkite šalia kūno. Kojas suglauskite. Įkvėpę vienu metu kelkite nuo žemės galvą, pečius, rankas ir tiesias kojas. Pabūkite taip 1 min. ir nusileiskite, atsipalaiduokite.

 

 

 

suo

 

Šuo.

Šioje padėtyje dalyvauja daug kūno dalių, ji šalina kaklo ir pečių sąstingį. Atsistokite į Katės padėtį. Prispauskite delnus ir kojų pirštus prie žemės. Pakelkite dubenį aukštyn, galvą atpalaiduokite. Pirmiausiai tiesinkit nugarą. Jei nugara išsirietusi, sulenkite kelius. Būkite apie 1 min. Ir sugrįžkite į Katės padėtį.

 

 

 

lenta

 

Lenta.

Stiprina nugaros ir pilvo raumenis. Iš Katės padėties ištieskite po vieną kojas. Kojų pirštus paspauskite į žemę, o kulnus pastumkite tolyn. Galvą pakelkit. Įtempkite pilvo raumenis neleisdami kūnui suglebti. Padėtyje pabūkite 30 s ir nusileiskite į Vėžlio padėtį.

 

 

 

 

kobra

 

Kobra.

Šioje padėtyje tonizuojami paviršiniai ir gilieji nugaros raumenys. Didina lankstumą, jaunina stuburo nervus. Pašalina nugaros skausmą atsiradusį dėl pervargimo. Atsigulus ant pilvo rankas sunerkite už nugaros. Įkvėpę pakelkite galvą, pečius ir krūtinę į viršų. Būkite apie 1 min, nusileiskite ir atsipalaiduokite.

 

 

 

horizontas

 

Horizontas.

Padeda sprendžiant įvairias nugaros problemas. Tempia stuburą ir liemens raumenis, tonizuoja stuburo nervus, didina stuburo lankstumą. Atsistoję tiesiai pastatykite pėdas plačiai. Pasukite dešinę pėdą į išorę, kairę į vidų. Lenkite dešinę koją. Dešinę ranką dėkite ant žemės. Kitą ištempkite už galvos. Būkite 1 min. Atsistokite ir tą patį padarykite į kitą pusę.

 

 

 

 

 

 

 

Kai kūnas pripras prie padėčių pradėkite ilginti laiką, kurį būnate padėtyje. Atliekant Jogos asanas svarbus ir vidinis nusiteikimas, proto ramybė, tad prieš atlikdami pratimus sukurkite sau atpalaiduojančia erdvę – uždekite žvakelę, smilkalą, įjunkite meditacinę muziką.

 

 

skirtukas

Mandala

 

Mandala-pagrindine

“Mandala” sanskrito kalboje reiškia-ratas su centru. Plačiausia prasme mandala savimi simbolizuoja visatą ir joje egzistuojančią tvarką. Labiausiai mandalos paplitę rytų kultūrose-Indijoje, Tibete ir yra naudojamos religinio pobūdžio ritualams, meditacijai, proto koncentracijai, todėl neretai tapatinamos su religija, mistika.Tikrumoje mandala tai universalus fenomenas, būdingas visoms pasaulio kultūroms ir laikmečiams. Seniausios istorikų aprašytos mandalos siekia net 5000 metų. Rato principas universalus,  jis pasireiškia visur - snaigėje, atome, gėlės žiede...

 
 

Kūrybos namučiuose „Vėjų Fėja“ rengiami mandalų piešimo kūrybiniai vakarai, o savo gimtadienio proga galima sukurti nuostabią mandalą drauge su savo bičiuliais. Žmonės kartais nepasitiki savimi, klausia „ar aš sugebėsiu?“, o vėliau stebisi savo sukurtomis mandalomis, tarsi negalėdami patikėti jog patys tai sukūrė. Tikrumoje mandalą gali sukurti kiekvienas, šį gebėjimą atsinešame kartu su įgimtu poreikiu kurti visumą, darną, grožį.

 

Tiesiog nevisuomet naudojamės šiomis savo galiomis, ir jei nuolat užmirštame, jos mumyse užmiega... Tuomet galime jausti savo gyvenime tuštumą, nuobodolį, nerimą. Tai ženklas, kad reikia žadinti savo kūrybines galias ir jomis naudotis. Mandalų kūrimas-vienas iš daugelio būdų, tačiau neabejotinai unikalus ir veiksmingas. Tai tarsi vidinis poreikis atsinaujinti, tiesiog džiaugtis buvimu...
Kūryba kiekvienam yra labai svarbi geros dvasinės savijautos sąlyga.

 
 
Taigi, jei jūsų kasdienybėje trūksta permainų, energijos, jei negalite rasti sprendimo arba jei ieškote stabilumo, norite susivokti savo vidinėje realybėje, pabandykite nupiešti mandalą – taisyklingos, pasikartojančios geometrinės struktūros ornamentą rate su centru. Pieškite neskubėdami, pasirūpinkite, kad jums niekas netrukdytų. Baigę, kurį laiką stebėkite savo piešinį, jis, tarsi veidrodis atspindi jūsų vidinę būseną. Neskubėkite savęs kritikuoti, su kiekvienu piešiniu jūsų mandalos įgaus vis daugiau harmonijos ir spindesio, kaip ir jūs.


Visų mandalų esmė ta pati: begalinis troškimas rasti kelią iš
laikinumo į amžinybę, sugrąžinti sąmonei jos pirmapradį
vientisumą. /G.Tucci/

Straipsnio autorė: psichologė Aušra Šūmakarienė

skirtukas

 

 

Gydanti ir ugdanti kūrybos galia: minties ir dvasios tapyba

 

Pastaruoju metu mūsų vakarietiškoje visuomenėje vis labiau pasireiškia ir populiarėja naujas elgesio fenomenas, kurį, psichologiniais terminais šnekant, būtų galima pavadinti „rytų manija“. Žmonės, galintys save vadinti vakarų kultūros atstovais, o tarp jų, ir mes - lietuviai, būriais traukia į Indiją, lanko jogos užsiėmimus, domisi budizmu, feng-shui ar tradicine kinų, japonų tapyba. Kas gi rytų kultūroje, mene taip traukia išprususius ir visapusiškai technologizuotus vakariečius? Ko galėtume pasimokyti iš rytietiškos filosofijos? Kuo mus gali praturtinti prisilietimas prie rytų meno kūrinių?

 

Tradicinė kinų tapyba, kas tai?

 

Tradicinės kinų ir japonų tapybos paveikslai pasižymi ypatinga estetika, emocionaliu išraiškingumu, asociacijų turtingumu ir meninio stiliaus glaustumu. Piešdami paveikslus dailininkai naudojasi, kaip jie patys sako, „keturiomis brangenybėmis“. Tai iš gamtinių medžiagų pagaminti dažai ir tušas, perregimas, tarsi drugio sparnas ryžių popierius, lengvi ir švelnūs bambukiniai teptukai bei akmens dubenėlis, skirtas tušui paruošti. Kūrybos procesas primena meditaciją, kuri prasideda jau nuo priemonių pasiruošimo-tušo, spalvų maišymo. Uždegta žvakelė, puodelis kvepiančios arbatos, rami muzika taip pat padeda dailininkui susikurti reikiamą atmosferą. Tuomet prasideda stebuklai - keletas lengvų potėpių bambukiniu teptuku ir popieriaus lape pražysta slyvos ar lotoso žiedas, mirguliuoja grakštūs bambuko lapeliai, nutupia jaukus paukštukas. Svarbią vietą paveiksle užima kaligrafinis užrašas- poetine forma perteikta dailininko mintis, harmoningai papildanti visą kūrinį. Stebint šiuo tapybos stiliumi sukurtus ar kuriamus paveikslus, o dar labiau, asmeniškai dalyvaujant kūrybos procese, žmogus išgyvena grožio, harmonijos ir gilios vidinės ramybės jausmus. Kodėl šie paveikslai tokie ypatingi? Kinai mums į tai atsakytų vienareikšmiškai - “...nes tapomi širdimi“. Jų paskirtis - perteikti kūrėjo idėją, nuotaiką, filosofinę nuostatą, o ne būti tiksliomis realybės kopijomis. Kiekvienas siužetas pilnas gilios prasmės, simbolių, kurie savimi tokie imlūs ir gilūs, todėl dailininkai juos tapo vėl ir vėl, kaskart vis labiau susitapatindami su tapomu objektu. Tapant augalus, ypač populiaru piešti bambuką, orchidėją, žydinčią slyvą ir chrizantemą, kurie savo ruožtu simbolizuoja ketverias, ypatingai kinų vertinamas savybes - gyvenimo jėgą, tyrą grožį, garbingumą ir ilgaamžiškumą. Vienas reikšmingiausių tradicinės kinų ir japonų tapybos paveikslų bruožų yra tuštumos, neužpildyto ploto paveiksle palikimas. Tuščia ervė dailininkui padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp to, kas išsakyta ir to ką stebėtojas galėtų „perskaityti tarp eilučių“, tarp regimosios, materialios būties ir neapčiuopiamo dvasios pasaulio. Tai, tarsi kūrybinis potencialas, švari erdvė paliekama kūrybinei dvasios sklaidai.

 

Tradicinės kinų tapybos savitumą geriau suvokti padeda ir žvilgsnis į rytų ir vakarų stiliaus bei filosofijos skirtumus.Vakarietis menininkas neretai sau leidžia būti perdėtai emocionaliu, chaotišku ar net amoraliu. Tuo tarpu rytų pasaulio atstovas visuomet kuria ramiai, neskubėdamas, susikaupęs, savo kūriniu bandydamas išreikšti savo vidinį pasaulį, o kartu, svarbiausius filosofinius bei estetinius principus. Dėl polinkio griežtai laikytis tradicijų ir mokymosi, kopijuojant kitų menininkų atliktus darbus, vakariečiai dailininkai kartais kaltina kinus „išraiškos laisvės praradimu“. Kinai į tai atsako palygindami tapybą su šokiu. Juk baleto šokėjai taip pat mokosi tų pačių žingsnelių, kurių kombinacija vėliau sudarys šokio visumą. Teptuko potėpiai yra tarsi tie šokio žingsneliai, o piešinio kompozicija-choreografija. Tik gerai išmokus tapybos taisykles galima pasiekti tikrą kūrybinės išraiškos laisvę. Pagrindinius tapybos principus įsisąvinti gali kiekvienas atkaklus mokinys, dėl to nebūtina būti profesionaliu dailininku.

 

Rytų ir vakarų meno suvokimo skirtumą puikiai iliustruoja toks kinų mėgiamas anekdotas: Europietis ir kinas dailininkai gavo užduotį - per tris dienas nupiešti antį. Europietis nuėjo prie ežero ir dvi dienas piešė vienos anties eskizus, kol pagaliau trečią dieną nutapė detalų jos portretą. Kinas pusantros dienos sėdėjo ant suolelio prie ežero ir stebėjo jame plaukiojančias antis. Po to jis sugrįžo į studiją ir per likusį laiką nutapė savo paveikslą, kuriame pavaizdavo tai, kaip jis pajautė visų stebėtų ančių chi energiją.

 

Istorinės ir filosofinės paralelės...

 

Kinai gali pelnytai didžiuotis milžinišku kultūriniu paveldu, kurio iš kartos į kartą perduodamos tradicijos siekia daugiau nei 2000 m.pr.m.e. Skirtingai, nei tai vyko vakarų Europoje, kinai sugebėdavo neperimti savo užkariautojų kultūros, o pastarieji, susižavėję rytų menu ir literatūra, neretai patys tapdavo entuzijastingais jo gerbėjais ir propaguotojais. Tai perša mintį, kad rytų mene visuomet buvo ir yra kažkas, ką galėtume pavadinti nekintačiomis bendražmogiškomis vertybėmis.

 

Istoriniai radiniai byloja, kad kinai dar tupėdami olose, kur kas anksčiau nei buvo išrastas šilkas ir popierius, bambukiniais teptukais jau rašė hieroglifus, taip bandydami išreikšti savo sielos poeziją. Taigi, visų pirma vystėsi poetinė kaligrafija, kuri palaipsniui, atsiradus šilkui, popieriui ir kitoms priemonėms buvo pradėta iliustruoti lakoniškais piešiniais. Tapybos, kaligrafijos ir poezijos sintezė būdinga iki šių dienų išlikęs išskirtinis tradicinės kinų tapybos ypatumas.

 

Visa Kinų kultūra vystėsi įtakojama tokių filosofinių krypčių kaip Taoizmas, Budizmas ir Konfucionizmas. Šios filosofinės kryptys paliko gilų pėdsaką ir vaizduojamajame mene. Kiekvienas kinų, japonų dailininkas, dar prieš paimdamas į rankas teptuką, būtinai susipažįsta su pagrindinėmis šios meno filosofinėmis idėjomis. Tai, tarsi Nojaus laivas, kurį reikia pasistatyti, prieš šokant į neaprėpiamą technikų ir praktikų vandenyną. Konfucionizmas, pabrėžiantis etikos principų svarbą, šiam laivui suteikia tvirtą korpusą. Taoizmas-duoda variklį. Tai chi gyvybinė energija, kuri nuolat juda ir pasireiškia visame kame, harmonizuodama aktyvųjį Jan ir pasyvųjį In pradus, iš kurių sąveikos randasi visa, kas gyva. Na, o laivo plaukimo kryptį, tikslą nurodo Zen Budizmas, kuris tapybą tušu taikė kaip meditatyvinę priemonę, padedančią žmogui pasiekti dvasinę ramybę-nirvaną.

 

 

Japonų Sumi-e arba „paveikslai atlikti tušu“ taip pat atsirado įkvėpti Zen Budizmo religinių ir filosofinių idėjų, kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Pradžioje taip vadinta „tušo meditacija“ užsiimdavo tik budistai vienuoliai, tačiau ilgainiui, kaip kūrybinės saviraiškos būdas, sumi-e paplito ne tik pasauliečių dailininkų profesionalų, bet ir mėgėjų, intelektualų tarpe. Pastarieji tapybą naudojo siekdami prasmingo laisvalaikio praleidimo ir kūrybinio asmenybės realizavimo.

 

Ko galime pasimokyti...


Sustoti ir įsižiūrėti į mus supantį pasaulį... Vakariečiai įpratę palaikyti didžiulį gyvenimo tempą, visur bėga, lekia, tarsi ši diena būtų paskutinioji. Paradoksalu, tačiau skubėdami mes pralekiame pro nuostabią gėlę, nepastebėdami, o kartu neprisipildydami jos skleidžiamo grožio. Aukštuose dangoraižiuose palinkę prie kompiuterio ekranų mes nematome kaip kyla ir leidžiasi saulė. Nepastebime metų laikų kaitos grožio. Juk stebėti vaizdelį su krintančiais rudeniniais lapais ant kompiuterio ekrano, ne tas pats, kas pasitikti rudenį miške, renkant žeme ir vasaros ilgesiu kvepiančius margaspalvius lapus.

 

Taigi, Kinų menas mus moko- būk čia ir dabar , stebėk ir pajausk tave supančio pasaulio grožį, susiliek su gamta, juk tu žmogau esi jos dalis, ar dar prisimeni tai?

 

Kita žinia, kurią galime įžvelgti kinų meno filosofijoje yra nurimk žmogau ir atsipalaiduok, susigražink prarastą vidinę ramybę.

 

Tik vidinėje tyloje galime girdėti savo sielos balsą, susivokti ko iš tiesų norime, kur einame. Be, abejonės, gyvenant vakarų pasaulyje, tai padaryti nėra lengva, ypač žmonėms, gyvenantiems didmiesčiuose. Ar bandėte savo automobiliu lėčiau važiuoti miesto gatve? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukėte? Kaip reaguojate patys, kai prie „Maximos“ kasos susiduriate su lėčiau dirbančia kasininke?

 

Jei jau pavyko sustoti ir nurimti, galite žengti paskutinį žingsnelį - kurti, išreikšti save, dovanoti pasauliui kažką, kas leistų įprasminti mūsų žemiškąją būtį. Kam to reikia? Greičiausiai dėl to, kad būtume laimingi, kad pateisintume savo dieviškąją prigimtį. Jei, pasak Biblijos „esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą“, tai ir patys esame Kūrėjai. Laimingi esame, išpildydami savo pašaukimą - kurdami. Galbūt skaitytojas mano kitaip? Kiekvienas į šį klausimą turime rasti savo atsakymą.

 

 

Taigi, tradicinė kinų tapyba, panašiai kaip ir joga, meditacija ar kitas kūrybinės raiškos būdas yra mums duodamas įrankis, padedantis sustoti, nurimti ir įprasminti save. Būtų įdomu sužinoti ką apie tai mano žmonės daugiau ar mažiau prisilietę prie tradicinės kinų, japonų tapybos. Kaip jie atsako į klausimą „kuo man įdomi tradicinė kinų tapyba, kaip mane paveikė prisilietimas prie šio meno?“

 

 

Štai keletas nuomonių:

 

 

„....kai, paimu į rankas teptuką, tarsi sustoja laikas, stebiu juodu tušu piešiamas linijas, geriu spalvas ir jaučiu kaip visa manyje nurimsta, o širdis prisipildo tokio neišpasakyto gerumo...“ Aušrinė

 

 

„...rytų tradicija moko neskubėti. Tai vienas iš būdų būti laimingam ir padaryti laimingais kitus.“ Elena

 

 

„...tapydama gėles jaučiu, kaip jos skleidžiasi mano vidinėje erdvėje...nurimsta mintys, atsitraukia kasdienybės rutina.“ Živilė

 

 

„...pastebėau, kad į aplinką pradėjau žvelgti kiek kitaip, atidžiau žvelgiu į medžius, gėles, pastebiu jų ypatumus detales... piešdama atsipalaiduoju, užmirstu viską aplink, nutrūksta pašalinės mintys, lieka tik mano piešinys; panašus jausmas kaip atliekant jogos asanas, tai man savotiška meditacija.“ Minja

 

 

„...man tai visų pirma, pabėgimas į kitą “realybę”, kai peržengus simbolinį slenkstį į kūrybinę – savęs pažinimo erdvę, pasilieki vienas su savimi... tai “sustojimas” pašėlusiame kasdienybės rate ir išgyvenimas AKIMIRKOS. Keliaujant kurio nors rytų meno keliu reikalingas didelis susikaupimas, bet ne įsitempimas, o norint pasiekti šią būseną neužtenka vien tik išsitraukti teptuką ir ryžių popieriaus skiautelę. Reikia nuraminti vis bėgančias mintis, pamiršti kasdienybės rūpesčius. Šios akimirkos man brangios ir reikalingos taip pat kaip vanduo, maistas ir miegas. Širdis džiaugiasi ne tik nupaišytu bambuku, parašytu sudėtingu hieroglifu ar švelniai išplakta macha (mačia) arbata japoniškoje pialoje, bet ir tai, ką išgyvenau kūrybinio proceso metu. Nuramintos mintys, pailsėjęs “protas”, šviesa akyse ir gyvenimas vėl tęsiasi.” Augustė

 

Straipsnio autorius: psichologė Aušra Šūmakarienė

skirtukas

 

 

Gydanti ir ugdanti kūrybos galia: Sakralinė geometrija

 

 

Geometrines formas sutinkame visur - gamtoje, žmogaus kūne, kosmose. Materija turi formą, tai akivaizdu. Daugeliu atveju mes netgi galime keisti daiktų formas ar jų pagalba sukurti daug naudingų dalykų. Tačiau ar kada pagalvojote, kad paprastos geometrinės formos gali įtakoti mūsų pačių savijautą?

 

Tikriausiai jau nieko nestebina faktas, kad spalvos veikia mūsų emocijas ir netgi fizinę savijautą. Dauguma turbūt esame pastebėję, kad raudona spalva skatina veikti, o žydra - svajoti, žalia spalva padeda nusiraminti, o oranžinė atrodo tokia „skani“. Visas mus supantis materialus pasaulis yra spalvotas / tik nebandykite to įrodinėti savo šuniui/, tačiau Tvėrėjas buvo išties sumanus, todėl kiekvienas jo kūrinys turi ir savo formą. Na, ir kas čia tokio ypatingo, sakysite, visi mes mokėmės tos geometrijos.

Geometrinėmis formomis žmonija domėjosi  jau nuo  piramidžių laikų ir ne tik senovės Egipte. Jas naudojo visos pasaulio religijos statydamos savo šventyklas bei kurdamos dievybių simbolius. Mokslininkai pastebėjo jog žvelgiant į šiuos simbolius ar netgi piešiant paprasčiausias geometrines formas žmonės išgyvena pokyčius, kurie pasireiškia tiek fiziniu tiek psichikos lygmeniu. Kitaip tariant, stebimos skirtingos emocinės reakcijos priklausomai nuo to kokią geometrinę formą žmogus piešia, medituoja ar tiesiog įsivaizduoja.

 

Kaip geometrinės formos veikia žmogų? Kokios prasmės slypi geometrinių simbolių kalboje? Kaip šie simboliai gali padėti pagerinti mūsų gyvenimo kokybę? Į šiuos klausimus atsakyti padeda tūkstantmečius skaičiuojantis sakralinės geometrijos mokslas bei šiuolaikinė meno terapija.

 

 

Aukso proporcijos paieškos

 

 

Šiuolaikinė meno terapija, kūrybinę raišką naudoja žmogaus sielos negalėms gydyti ir meno kūrinių „kalbą“ aiškina remdamasi nuo seno žmonijos sukauptomis žiniomis apie simbolių reikšmes ir jų įtaką žmogaus dvasinei raidai. Sakralinė geometrija – mokslas, kurio šaknys siekia senosios Graikijos, Platono laikus – geometrines formas apibūdina kaip indus, laikančius savyje informaciją apie regimąjį pasaulį, kur viskas – ląstelės, augalai, gyvūnai, mineralai ir pats kuriantis žmogus yra geometrija. Šis mokslas moko, kaip dirbant su geometrinėmis formomis galima paveikti žmogaus sąmonę, atverti duris mumyse slypinčiai vidinei išminčiai. Apjungdama fizinius ir dvasinius visos Kūrinijos aspektus, sakralinė geometrija šimtmečiais vaidina svarbų vaidmenį įvairių tautų mene, architektūroje ir filosofijoje.

 

Dar antikinėje Graikijoje visų sakralinės paskirties pastatų architektūra turėjo taip vadinamas aukso pjūvio proporcijas* kurios buvo laikomos tobulos harmonijos ir gyvybinių galių simboliu. Indijoje prieš pradedant statyti šventyklą, ant žemės būdavo piešiama mandala (apskritimas su centru) su į keturias pasaulio šalis orientuotu kvadratu viduje. Mandalos Indijoje taip pat naudojamos kaip geometriniai simboliai padedantys atvaizduoti įvairius dieviškumo aspektus, o kartu, kaip įrankiai padedantys žmogui dvasiškai tobulėti. Krikščioniškoje architektūroje visuomet dominavo kryžiaus, kuris atitinka išskleistą kubą, motyvas. Senosios Egipto, Meksikos piramidės, taip pat pastatytos laikantis „tobulų proporcijų“ principo. Nereikia nei sakyti, jog pagal tobulas proporcijas pastatyti sakralinės paskirties pastatai teigiamai veikia žmogaus savijautą. Nuostabiai tikslios geometrinės formos pastebimos ir vadinamosiose javų lauko mandalose, kurių kilmė dar ir šiandien mokslininkams išlieka paslaptimi, o nemažai žmonių tiesiog šventai įsitikinę jog tai – nežemiškų civilizacijų mums paliekami simboliai. Tačiau vienas bendras dėsnis pasireiškiantis visose išvardintose geometrinėse struktūrose išties nėra nei mistiškas nei sudėtingas. Tai – harmonija. Šią būseną išgyvena žmogus sąveikaudamas su sakralinės geometrijos dėsnius atitinkančiomis struktūromis. Kodėl taip yra? Atsakymas netikėtai paprastas – šie dėsniai aptinkami ir žmogaus fizinėje, o kartu ir psichinėje sandaroje. Palyginę įvairias žmogaus kūno dalis tarpusavyje mokslininkai aptiko tas pačias auksines proporcijas, o 1876m. atliktas Fečnerio eksperimentas parodė, kad žmonės intuityviai pasirenka tobulas proporcijas atitinkančias formas. *

 

 

*Euklidas knygoje „Elementai“ teigia, jog atkarpa AB padalinta į dalis turi santykį C : AB su AC kaip AC su CB, dalių santykis visuomet prilygsta 1.618

 

 

* 1876 m. Fečneris, norėdamas patikrinti savo hipotezę, jog aukso proporcijas atspindintys matmenys yra patraukliausi žmogaus akiai atliko eksperimentą. Daugybės atsitiktinai pasirinktų žmonių buvo paprašyta estetiškai įvertinti skirtingų matmenų stačiakampius. Daugiau nei 75 procentai žmonių pasirinko vienodus tam tikrų matmenų stačiakampius. Eksperimentas patvirtino jo mintį: pirmiausiai buvo pasirinkti „auksiniai“ stačiakampiai. (1970 m, Huntley)

 

 

Geometriniai simboliai ir jų poveikis

 

 

Apskritimas

 

 

Apskritimas, ratas arba sfera yra viena iš tobuliausių, universaliausių geometrinių formų. Šios formos yra atomai, ląstelės, sėklos, planetos ir žvaigždžių sistemos.Apskritimo visi taškai yra vienodai nutolę nuo centro. Savimi sfera simbolizuoja vienybę, užbaigtumą, Dievą, pradžią. Tai – nepaliaujamo judėjimo, kūrybos simbolis. Visos tautos šią formą suvokia panašiai – kaip pradžią, visumą.

 

 

Dvimatėje plokštumoje ratas padeda atvaizduoti sudėtingiausius dalykus: saulės sistemą, atomo branduolį, metų šventes, astrologinį žemėlapį. Žmogaus gyvenimas taip pat sukasi ratu, praeidamas ciklą nuo gimimo iki mirties.Ratas yra ir apsaugos simbolis. Mūsų protėviai, siekdami apsaugoti dar nekrikštytą kūdikį, šermukšnine lazda apibrėždavo aplink lopšį ratą. Baltų simbolikoje ratas naudotas kaip Dievo tvėrinijos simbolis. „Ratas” sanskrito kalboje nusakomas tuo pačiu žodžiu, kaip ir mandala. Išorinis mandalos ratas simbolizuoja visatos ribą arba žmogaus psichologinę riba tarp „aš“ ir „kiti“. Ypač pagarsėjusi apskritimų mandala – gyvybės gėlelė, sudaryta iš susikertančių, ir taip gėlės žiedlapius formuojančių apskritimų, kuriuos galima tęsti iki begalybės. Niekas nežino, kiek šiam simboliui metų, tačiau jis laikomas šventu daugelyje kultūrų ir yra vadinamas gyvenimo medžiu, gyvybės vaisiumi ir panašiais vardais. Gyvybės gėlelė pavaizduota Ozirio šventykloje Egipte, Masade Izraelyje, ant Sinajaus kalno, daugumoje Japonijos ir Kinijos šventyklų. Mokslininkai nustatė, kad šio simbolio stebėjimas, atkūrimas padeda atsinaujinti nusilpusioms organizmo ląstelėms bei stabilizuoja kairiojo ir dešiniojo žmogaus smegenų pusrutulių darbą. Štai jums ir išsvajotasis gyvybės eliksyras.

 

 

Psichologiniu lygmeniu apskritimas – savasties, ryšio su pasąmone simbolis. Meno terapeutai teigia, kad žmogus piešdamas ratą, tarsi apsibrėžia savo vidinę erdvę, kurioje gali jaustis saugus, išbandyti naujus elgesio modelius, keistis, vėl atkurti savo vidinę vienybę, pajausti gyvenimo, laiko tėkmę ir su ja susitaikyti. Pakartotinas rato pavidalo simbolių-mandalų piešimas, suaktyvina mūsų psichikoje glūdintį natūralios savigydos mechanizmą.

 

 

Ratą, mandalą ypač rekomenduojama piešti išgyvenantiems gyvenimo pasikeitimų krizes, kai žmogus nesugeba prisitaikyti prie naujų sąlygų, yra draskomas vidinių prieštarų. Mandalų terapija taip pat gali būti naudinga nerimastingiems, nesaugiai besijaučiantiems susikausčiusiems žmonėms. Ji padeda ir siekiantiems dvasinio augimo ar tiesiog poilsio.

 

 

Trikampis

 

 

Skirtingose kultūrose trikampis gali simbolizuoti įvairius dalykus, pavyzdžiui, žemės vaisingumą, santuoką, gausą, liepsną, kalną, piramidę, Šventąją Trejybę, fizinį stabilumą. Rytietiškose mandalose apverstas trikampis yra moteriškos energijos, intuicijos, pasyvaus kūrimo prado, žemės  simbolis. Trikampis, kurio viršūnė nukreipta į viršų, simbolizuoja vyrišką energiją, aktyvųjį kūrimo pradą, dangaus energiją. Sujungus šiuos du trikampius gaunamas plačiai žinomas simbolis – Dovydo žvaigždė. Šis simbolis paplitęs įvairiose dvasinėse tradicijose ir paprastai siejamas su apsauga, džiaugsmu, išmintimi, pasitikėjimu, įžvalga, gyvenimo jėga. Senovėje  Dovydo žvaigždę dovanodavo nėščioms moterims ir naujagimiams, nes buvo tikima jos saugančia galia. Trikampyje pavaizduota akis krikščionybėje reiškia apvaizdą, Šventąją Trejybę. Musulmonams tai visa matanti ir žmogų nuo blogio jėgų sauganti Alacho akis.

 

 

Erdvinis trikampis, piramidė, taip pat yra dieviškumo simbolis. Jis turi savybę kaupti dangiškąją energiją, galbūt todėl ir bažnyčių stogai yra smailūs.

 

Meno terapeutai trikampį ir į jį panašias formas rekomenduoja piešti kai žmogui trūksta energijos, ryžto, įžvalgos, vyriškumo, analitinio mąstymo, disciplinos, kai nuolat abejojama, vengiama imtis atsakomybės. Jo poveikis panašus kaip ir raudonos spalvos, todėl perdozavus trikampio energijos žmogus gali tapti irzlus, netgi agresyvus.

 

 

Kvadratas

 

 

Kvadratas sakralinėje geometrijoje tapatinamas su tvarka, materija, tvirtumu, pastovumu. Kitos asociacijos – lygybė, teisingumas, tiesa, išmintis, žemė. Rytietiškuose ornamentuose kvadratas dažnai piešiamas kartu su apskritimu, tikint jog šios abi formos kartu simbolizuoja dangaus ir žemės, arba dvasios ir materijos pradų vienovę.

 

 

Kvadrato simbolis leidžia mums pavaizduoti tokias sąvokas kaip pasaulio kryptys, metų laikai, žmogaus gyvenimo ciklas, gamtos stichijos, paros tarpsniai. Sujungę kvadrato linijų centrus gauname kryžių – aukščiausių dvasinių vertybių simbolį. Jei trikampis ir apskritimas atskiria erdvę tai kryžiaus paskirtis – pabrėžti centrą, apjungti priešybes: materiją ir dvasią, žemę ir dangų, gyvenimą ir mirtį. Tai – gyvenimo medžio, vaisingumo, nemirtingumo, sėkmės, gausos simbolis. Krikščionybėje kryžius yra kančios ir mirties, bet kartu ir prisikėlimo simbolis.

 

 

Kvadratą, kryžių patartina piešti vidinės pusiausvyros, stabilumo, stokojančiam žmogui. Taip pat negalintiems užbaigti pradėtų darbų, įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, „skrajojantiems padebesiais“, atitrūkusiems nuo realybės žmonėms.

 

 

Visos kitos geometrinės formos atsiranda iš apskritimo ir trikampio. Jos nėra pirmapradės, galbūt todėl jų poveikis žmogaus psichikai yra mažiau žinomas. Štai penkiakampis arba pentagrama yra apibūdinama kaip žmogiškumo, absoliutaus gėrio, laisvės simbolis. Senovėje pentagrama buvo naudojama kaip fizinę ir dvasinę sveikatą saugantis amuletas. Spiralė – visatos evoliucijos amžino judėjimo, laiko simbolis. Ją piešti reikėtų emocinį, dvasinį sąstingį išgyvenančiam žmogui. Mūsų psichiką aktyviai veikia ir begalybės ženklo, vadinamosios Mebiuso juostos piešimas. Ji harmonizuoja dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių darbą.

 

 

Taigi, geometrinės formos –neatsiejama ir labai svarbi mūsų būties dalis. Galime ją ignoruoti, arba galime ja pasinaudoti siekdami harmoningesnio, sąmoningo, brandaus ar tiesiog įdomesnio gyvenimo.

 

 

Pabandykite nusipiešti mandalą, sudarytą vien iš apskritimų, trikampių arba kvadratų. Stebėkite, kaip kinta jūsų savijauta, priklausomai nuo to, kokią formą piešiate. Kiekvienai formų mandalai skirkite bent po 1 val. Piešdami atkreipkite dėmesį kaip keičiasi patiriamas įspūdis perėjus prie kitos spalvos. Nebūtinai viską atlikti vienu prisėdimu. Svarbiausia, kad piešimo metu galėtumėte atsipalaiduoti, atsiriboti nuo išorės trukdžių, nebūtumėt pervargę, persivalgę ar apsvaigę nuo alkoholio, nes tuomet nieko nepajusite, nepastebėsite. Jei dar nesatę piešę nei vienos mandalos, geriau apie jas šiek tiek pasidomėkite ir pradėkite nuo intuityvaus piešimo t.y. pieškite tai, kas piešiasi savaime, neanalizuojant ir nevertinant. Vėliau galėsite pereiti prie  atskirų geometrinių formų.

 

Sakralnaja geometrija, S.Peterburg 2004.

 

Diagnostika v art terapiji: metod „mandala“, red. A.I.Kopytin S.Peterburg 2002

Straipsnio autorius: psichologė Aušra Šūmakarienė

skirtukas

Tapyba ant šilko

 

silko_pagalveMenas, gydymas, meditacija...
Tai tik maža dalelė to, ką galima pasakyti apie šilko tapybą. Kūryba ant plonyčio, švytinčio, natūralaus audinio pilna paslapčių, kaip ir pati šilko istorija, apipinta pasakojimais ir legendomis...
Pasakojama, kad Kinijos imperatorienė Si Ling Chi, vaikštinėdama po sodą, pamatė ant medžio kirminą, susisukusį į nuostabų, saulėje spindintį siūlą. Imperatorienė liepė tarnams išvynioti šį siūlelį ir išausti jai audinį. Kita legenda byloja, kad imperatorienė po šilkmedžiu gėrė arbatą ir vienas šilkverpio kokonas įkrito į jos puodelį. Nuo karšto vandens kokono lipnioji medžiaga ėmė tirpti ir puodelyje išsivyniojo baltos šilko gijos.
Šilko istorija, prasidėjusi Kinijoje, siekia daugiau kaip penkis tūkstančius metų. Kinai ir šiandien sako, jog šilkverpiai  - tai didžiausia Dievo dovana jų kraštui. Senovės kinai šiuos kirminėlius naudojo maistui, o kai buvo atrastas šilkas, jie tapo nepaprastai vertingi. Šilkverpiai buvo veisiami specialiuose silko_skaraimperatoriaus soduose. Šilko audinio gamyba Kinijoje tris tūkstančius metų buvo laikoma gilioje paslaptyje. Už šilkverpių išvežimą iš šalies buvo baudžiama mirtimi. Ant šilko buvo rašomi metraščiai, dinastijų istorijos, piešiami imperatorių portretai, įamžinami šalies įvykiai ir tik vėliau pradėta siūti drabužius. Gyvybingą šilkverpį kinai laikė gyvybės, sveikatos, turtų simboliu ir jo kokonus kaip apsaugą nešiojo tarp kimono klosčių.
Tik penktame amžiuje šilko gamyba pasiekė ir kitas šalis. Paplisti šilkui padėjo vienuoliai piligrimai savo lazdų ertmėse slėpę šilkverpių lervas.
Dėl savo unikalių savybių, šiandiena šilkas naudojamas labai plačiai – tekstilės pramonėje, kosmetikos gamyboje, medicinoje, dailės terapijoje,  meninėje kūryboje.  Tapyba ant šlko, prasidėjusi vidurio Azijoje, tapo populiari visame pasaulyje.
Pastebėta, kad tapymas ant plonyčio, natūralaus, švytinčio audinio veikia raminančiai, atpalaiduojančiai. Šilkas leidžia dažams lengvai gertis, tekėti ir kūryba vyksta, tarsi, savaime. Susijungdamos spalvos  kuria naujas formas, atspalvius, o piešinio skaidrumas primena vaivorykštės stebuklą. Subtili šilko energija žadina mumyse švelnumą ir dovanoja ramybę. Čia kūryba persmelgta magijos – gali planuoti, bet negali kontroliuoti. Šilkas kuria kartu ir kaskart pasiūlo netikėtų sprendimų, moko laisvės ir neprisirišimo prie rezultato. Ant balto šilko tekančios spalvos primena beribe platuma laisvai ir džiaugsmingai šuoliuojančią laukinių arklių kaimenę, o kita kart kuria vėjyje siūbuojančios gėlių pievos vaizdinį.  Kiekvienas šilko kūrinys yra unikalus ir persmelktas jausmo.
Tabyba ant šilko – tai meno sanatorija, atvira visiems. Čia nebūtini  menininko įgūdžiai, reikia tik truputėlio drąsos, tikėjimo ir noro kurti.

Ilona Balkuvienė

Tel. 8 615 57907